Pašalpa. Išmalda. Uždarbis. Ko žmogui labiausiai reikia?

Atrodo, valstybė kiekvienu piliečiu labai rūpinasi: bedarbiui moka pašalpą, kol šis susiras darbą; už vaikus – išmokas, kol šie užaugs; pašalpas – mažas pajamas turintiesiems, kol jie uždirbs daugiau;
daugumai – kompensacijas už šildymą; t.t. ir pan. Atrodo, kokia gera valstybė. Remia praktiškai visą Tautą. O gal sudarius sąlygas žmonėms normaliai užsidirbti, atkūrus sunaikintą švietimą, gerokai apgriautą kultūrą, iš pašalpininkų valstybės taptume ta šalimi, kurioje mažiau geriama, mažiau smurtaujama, iš kurios norėtųsi ne pabėgti, o į ją grįžti?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo europarlamentarė, buvusi socialinių reikalų ministrė Vilija BLINKEVIČIŪTĖ, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas DAUJOTIS, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė, ilgametė Druskininkų vicemerė Kristina MIŠKINIENĖ ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS